- vėderai
- vėderaĩ sm. pl. (3b) žr. vėdarai: 1. Vė́derus paleidžia [katei], kai [v]andenio prigeria Klt. Sudegę vėderai nuo arielkos Klt. ║ Išėmė vė́darus i išmetė, ė mėsą pasiėmė i nusinešė in razbainykus Tvr. ^ Kad tavo vilkas vėderus išnešiotų! Švnč. 2. Km Pilną pečių vėderų̃ prikepiau Klt. Kruopos išmirksta, įdedi spirgų, kraujo ir kepi dešras – vė́derus kaip vadina Žb.
Dictionary of the Lithuanian Language.